Verslo sandorių, iš kurių kylančios prievolės yra užtikrintos, kreditavimas turėtų būti vertinamas kiek kitaip nei vartotojo kreditavimas – bent jau tie sandoriai, kurie nėra susiję su nekilnojamuoju turtu. Dažniausiai tiek verslininkas, tiek vartotojas pageidauja, kad būdas pinigams iš savo turto gauti būtų kuo paprastesnis, tačiau verslininkas yra ir tiekėjas, ir pirkėjas, o vartotojas dažniausiai yra tik pirkėjas. Dėl šios priežasties vartotojas retai kada tampa kreditoriumi, reikalaujančiu užtikrinti prievolės vykdymą.
Todėl verslui daug svarbiau, kad teisės sistema tinkamai subalansuotų prievolės vykdymo užtikrinimo suteikimo ir gavimo santykj.
Visuomenės nuomonė dėl kreditavimo, ginant vartotojų interesus, dažnai veikia įstatymų leidybą. Daugelyje Vakarų šalių, siekiant išvengti privalomo prekių grąžinimo, kylančio iš įsipareigojimų nevykdymo, buvo apribota prekiautojų teisė užtikrinti prievolės vykdymą parduotomis prekėmis. Paminėtina, kad egzistuoja net tokios taisyklės, kurios draudžia iš prievolės nevykdančio, pirkėjo susigrąžinti jam būtiniausias prekes. Šios socialinės priemonės apsaugo silpnuosius. Iš tikrųjų jos greičiau prisideda prie to, kad silpniesiems ir neturtingiesiems parduotuvės apskritai neleidžia įsigyti prekių!
Šalyje, stokojančioje kapitalo šiuolaikinės pramoninės ir konkurentabilios visuomenės raidai finansuoti, būtina įtvirtinti tokias taisykles, kurios kiek įmanoma palengvintų finansavimą. Tokios mano prielaidos kai ką gali suklaidinti, gali pasirodyti, kad aš teigiu, jog prievolės vykdymui užtikrinti pakanka, kad tai būtų paprastas susitarimas arba, be abejo, efektyvus skolu isieskojimas. Pakanka turto, kuriuo užtikrinamas prievolės vykdymas, apyrašo ir skolininko parašo! Tačiau mano požiūris yra toli gražu ne toks. Nepaprastai svarbu yra suvokti tariamą paradoksą, kad kuo lengviau užtikrinti prievolės vykdymą, tuo dažniausiai sunkiau gauti finansavimą, paremtą tokiu prievolės vykdymo užtikrinimu.
Skolininkams yra svarbi įstatymais įtvirtinta įvairių turto rūšių klasifikacija, kuri nustatytų kiekvienai turto rūšiai atskiras taisykles, ir kad kartu jos būtų praktiškos ir veiksmingos. Finansinio dokumento, identifikuojančio turtą, įregistravimas valstybinėje institucijoje dažnai laikomas saugiausiu ir patikimiausiu būdu. Tačiau dažnai šis būdas yra pernelyg sudėtingas. Tuo tarpu ir kiti metodai garantuoja tokį patį saugumą.
Pagrindinis jų, palyginti su turto įregistravimu, yra turto, kuriuo užtikrinta prievolė, perdavimas kreditoriui. Tai greitas ir nesudėtingas procesas, ir prioritetų konfliktas su kitu kreditoriumi, prievolė kuriam užtikrinta tuo pačiu turtu, negali kilti. Dažnai tai yra vienintelė aiški ir nedviprasmiška sistema, garantuojanti greitą pinigų susigrąžinimą iš įkeisto turto. Perdavimo dokumentai yra važtaraščiai, sandėlių kvitai/sąskaitos-faktūros, akcijų sertifikatai ir kt.
‹
›
×
