Viename padavime kalbama, kad senų senovėje užmario salos valdovo Karvaičio duktė milžinė Neringa darydavo daug gero žmonėms. Per audrą įsibrisdavo į jūrą ir pagriebusi už tinklų partempdavo valtis bei laivus į krantą. Kartą ji supylė didelį sausumos ruožą, kuris apsaugojo žmones nuo didelio vėjo ir audrų. Tas ruožas – tai gražioji Kuršių nerija, skirianti Baltijos jūrą ir Kuršių marias.
Kuršių nerija mėgstama turistų iš viso pasaulio dėl savo unikalios gamtos ir skleidžiamos ramybės. Šį 97 kilometrų ilgio (Lietuvoje – apie 50 kilometrų) ir 4 kilometrų pločio ruožą itin patogu apkeliauti kemperiu, todėl dažnas renkasi kemperių nuomą Kuršių nerijos pažinimui ir kraštovaizdžio grožio patyrimui.
Kuršių nerijoje Žemės plutos kristalinis pamatas ir virš jo slūgstanti nuosėdinių uolienų danga yra sueižėję lūžiais ir palinkę į pietvakarius. Ties Pervalka uolienų sluoksnį skrodžia palaidotas slėnis, kurio dugnas – beveik 90 m žemiau dabartinio jūros lygio.
Slėnis driekiasi netoli Klaipėdos, iš vakarų į rytus Kintų link kitoje Kuršių marių pusėje. Jis užpildytas ledynmečio ir tarpledynmečio nuogulomis. Paskutinysis ledynas sausumoje suformavo pakraštinių kalvų grandinę. Prieš 5600 metų sparčiai iro piečiau nerijos esantys krantai, kurių smėlį vėjas nešė į šiaurę ir klostė seklumose. Nuslūgus jūrai, susiformavo seklumos, platėjo smėlio paplūdimiai, nerija platėjo šiaurės link, vis labiau atitverdama marias nuo jūros. Per tą laiką susiformavo būdingas nerijos kraštovaizdžio skersinis profilis iš vakarų į rytus: jūros paplūdimys, kopagūbris, lyguminė palvė, kupstynė, didysis kopagūbris ir marių pakrantė.
Pasiaukojanti žmogaus kova su vėju ir smėliu Kuršių nerijoje jau yra virtusi legenda. Pervalkoje stovėjusius Karvaičius nuo smėlio saugoję miškas apie 1600 m. Buvo gerokai išretintas. Po 40 metų smėlis užpustė bažnyčią, kaimas kėlėsi piečiau. Tačiau vėjas ir smėlis vijosi: 1797 m. kopa galutinai palaidojo kaimą. Vėliau buvo vykdomas kopų apželdinimas. Dabar nerijoje yra objektų, menančių įvairius gamtos reiškinius.
Kuršių nerijoje žinomos dvi ankstyvojo neolito Navos kultūros – seniausios nerijos gyvenvietės: prie Nidos ir ties Klampsmėliu piečiau Juodkrantės. Tačiau garsiausi yra vidurinio neolito pabaigos – vėlyvojo neolito radiniai iš vadinamojo Juodkrantės gintaro lobio.
Kuršių neriją lankė ir ja žavėjosi tokie žymūs žmonės, kaip Nobelio premijos lauretas rašytojas Tomas Manas, filosofas Žanas Polis Sartras. Įkvėpimą nerija suteikė ir mūsų menininkų kūrybai: Kuršių nerijos tematika dominuoja Igno Budrio tapybos darbuose, Roberto Keturakio, Juditos Vaičiūnaitės literatūroje.
